Patariamoji mokslo taryba 

Jaroslavas Krogulecas turi didesnę nei 30 m. patirtį dirbant su meldinės nendrinukės apsauga ir jos buveinių atkūrimu. Ši veikla prasidėjo dar 1984 m., kai jis atrado nežinomą populiaciją Chelmo pelkėse, Lenkijoje, ir vėliau tęsėsi vykdant tyrimus, monitoringus, populiacijų skaičiavimus, rengiant rūšies apsaugos planus ir įgyvendinant įvairias gamtosaugos iniciatyvas. J. Krogulecas dalyvavo rengiant pirmąjį tarptautinį rūšies apsaugos planą, steigiant Tarptautinę meldinės nendrinukės apsaugos grupę. Nuo 2015 m. jis yra „BirdLife“ atstovas, koordinuojantis Tarptautinės meldinės nendrinukės grupės veiklą.

„Ankstyvaisiais 90-taisiais mes dar nežinojome, ar meldinė nendrinukė dar egzistuoja, o juolab – kokio dydžio šios rūšies populiacija. Tiesiog girdėjome, jog tai – „очень редкая птица“ (labai retas paukštis). Dabar mes žinome daug – vietoves, kuriose reikalinga mūsų pagalba, kaip tas teritorijas tvarkyti, kokios efektyviausios tvarkymo priemonės. Atėjo metas išmėginti iki šiol dar netaikytus metodus“.

Martinas Fladė yra ornitologas ir mokslininkas, tyrinėjantis meldinę nendrinukę daugiau nei 20 metų. Jis yra žinomas kaip daugelio populiacijų Baltarusijoje ir Ukrainoje atradėjas. M. Fladė inicijavo ir vadovavo mokslinėms ekspedicijoms į buvusias meldinės nendrinukės perimvietes Vakarų Sibire ir į žiemavietes Afrikoje. Šis mokslininkas yra vienas iš Tarptautinės meldinės nendrinukės apsaugos grupės iniviatorių ir dabartinis jos pirmininkas. Drauge su Norbertu Šaferiu (Norbert Schäffer) jis taip pat inicijavo Meldinės nendrinukės supratimo memorandumo Bonos konvencijoje (angl. Aquatic Warbler Memorandum of Understanding, MOU) sukūrimą.

„Man meldinė nendrinukė yra paukštis-simbolis, iliustruojantis dabartines pasaulinės kaitos problemas – pelkių naikinimą, klimato kaitą, biologinės įvairovės nykimą, šlapynių sausinimą, sausras, pernelyg intensyvų ganymą Sahelio regione ir t.t. Bet taip pat šis paukštis – tarptautinio bendradarbiavimo ir draugystės simbolis, nepripažįstantis žemynų, valstybių sienų ar socialinių sistemų“.

Frančiska Taneberger yra pelkes tyrinėjanti mokslininkė, dirbanti Botanikos ir kraštovaizdžio ekologijos institute Greifsvaldo universitete ir užimanti Greifsvaldo šlapynių centro direktoriaus pavaduotojos pareigas. F. Taneberger daugiausiai dirba su žemapelkių ekologija ir biologine įvairove, žemės ūkiu plekėse (angl. paludiculture) ir aukštapelkių atkūrimu, konkrečiau – su anglies apykaitos procesais (angl. carbon schemes). Ji dalyvavo daugelyje šlapynių tyrimų ir atkūrimo projektų Vokietijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, regdama savo daktaro disertaciją tyrinėjo meldinių nendrinukių buveines Pomeranijos regione ir Lietuvoje. Ši mokslininkė jau daugiau nei 10 metų yra Tarptautinės meldinės nendrinukės apsaugos grupės narė.

„Šis mažas rudas paukštis krašte, kur gyvenu, yra praktiškai išnykęs. Aš labai džiaugiuosi galėdama prisidėti prie itin svarbaus projekto Lietuvoje ir Baltarusijoje ir esu įsitikinusi, jog dalyvaudami jame įgysime daug patirties“.

Daugiau apie Dr. Fračiską Taneberger

35-erius metus profesorius Rysas Grynas dirbo vienoje labiausiai žinomų paukščių apsauga besirūpinančių organizacijų – Karališkojoje paukščių apsaugos draugijoje (RSPB). Šioje organizacijoje profesoriaus tyrimų laukas apėmė tobulo sugyvenimo tarp paukščių ir ūkininkų, gamtos ir žmogaus paieškas. Jis aktyviai dalyvavo įgyvendinant giežlės perkėlimą (translokaciją) ir įvairių kitų paukščių apsaugos iniciatyvas. Nuo 1999 m. profesorius savo žiniomis ir patirtimi dalinasi Kembridžo universitete.

„Aš tyrinėjau mažosios krakšlės ir ežerinės nendrinukės ekologiją Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje kai dar buvau studentas ankstyvaisiais 70-taisiais ir pirmą kartą susipažinau su meldine nendrinuke 1976 m., kai radau jauniklį paukščių gaudyklėje Atlanto Luaroje, Prancūzijoje. Šis jauniklis prieš 6 savaites buvo žieduotas buveinėje Lenkijoje. 2000 m. aš dirbau drauge su kolega Aleksandru Kozulinu jo inicijuotame meldinės nendrinukės apsaugos projekte Baltarusijoje“.

Daugiau apie prof. Rysą Greenną

Karlas Vagneris pagal išsilavinimą yra biologas, o pagal profesiją – aplinkosaugos kampanijų vadovas, komunikacijos ekspertas. Jis turi daugiau nei 30-ties metų patirtį kuriant ir įgyvendinant  sėkmingas didelio masto aplinkosaugines kampanijas daugelyje tarptautinių organizacijų (tokių kaip Pasaulio gamtos fondas (WWF International), Ąžuolo (Oak foundation) ir MAVA fondai). Iki 2015 m. sausio K. Vagneris, buvo Romos klubo Ryšių su išorinėmis auditorijomis vadovas.

Dr. Karlas Šulc Hagenas yra medikas ir biologas. 40 savo veiklos metų jis tyrinėjo devynbalsinių šeimos nendrinukių genties paukščių veisimosi biologiją ir ekologiją, ypatingą dėmesį skirdamas meldinei nendrinukei. Šis mokslininkas yra vienintelis žmogus, turintis patirties laikant meldines nendrinukes nelaisvėje, kur jos sėkmingai dauginosi. Vienas mokslininko laikomas paukštis sulaukė netgi devynerių metų amžiaus. Dr. Karlas Šulc Hagenas turi daugybę praktinių žinių apie meldinių nendrinukių mitybos ir gyvenimo būdo įpročius.

Franz Bairlein yra mokslininkas ir ornitologas. Jis – paukščių tyrimų instituto (Vokietija) direktorius, taip pat zoologijos profesorius Oldenburgo universitete. Nuo 1998 jis yra „Journal of Ornithology“ žurnalo redaktorius, 2001 – 2012 jis buvo ornitologų draugijos Vokietijoje (DO-G) prezidentas, o 2010-2014 metais – tarptautinės ornitologų sąjungos (IOU) prezidentas ir šiuo metu – Europos žieduotojų sąjungos (EUNIS) prezidentas. Franz užsiima paukščių migracijos strategijos, paukščių mitybos ekologijos ir populiacijų biologijos tyrimais, taip pat –  migruojančių paukščių apsauga.

„Meldinė nedrinukė – rečiausias Europoje perintis giesmininkas, kurio išsaugojimas vertas mūsų pastangų.“

Cath Jeffs yra projektų vadovė Karališkojoje paukščių apsaugos draugijoje, ornitologė ir patarėja žemės ūkio klausimais. Daugiausiai ji užsiima vakarinių startų apsauga, taip pat jau 20 metų dalyvauja sėkmingoje šios rūšies atkūrimo programoje. Šioje programoje ji vadovavo vakarinių startų perkėlimui (translokacijai) ir ši patirtis yra ypač naudinga meldinių nendrinukių translokacijos kontekste.

„Mano pirmoji pažintis su meldine nendrinuke įvyko pietvakarinėje Anglijos dalyje esančiame šlapynių rezervate. Aš stovėjau su grupele paukščių stebėtojų ir trumpam išvydau mažą, rudą, dryžuotą paukštelį, greitai bėginėjantį – labiau peliuką nei paukštį! To jaudulio, pamačius tokį retą ir išskirtinį paukštį, iki šiol nepamiršau ir man yra labai didelė garbė bent dalimi prisidėti prie tokios retos ir visame pasaulyje nykstančios rūšies atkūrimo.“

Dr. Kevinas A. Parkeris yra gamtosaugos mokslininkas, turintis patirties nykstančių rūšių apsaugos srityje, reintrodukcijos (translokacijos, perkėlimo) metodų taikyme, sprendimų priėmimo moksle, ekosistemų atkūrime ir taikomuosiuose moksliniuose tyrimuose, kuriais siekiama išsaugoti  nykstančias populiacijas.

Kevinas susidomėjimas gamta prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje per televiziją žiūrint dokumentinius filmus apie Naujosios Zelandijos laukinės gamtos tarnybą. Jos mokslininkų didvyriškas darbas naudojant perkėlimus, kad nuo išnykimo išgelbėtų paukščius, ypač paveikė berniuką, kuris iš prigimties žavėjosi gyvūnais.

Vėliau Kevinas dirbo parko prižiūrėtoju, zoologijos sodo prižiūrėtoju, gamtosaugos vadybininku ir gamtosaugos mokslininku. Daug laiko praleido atokiose vietovėse Naujojoje Zelandijoje, Naujosios Zelandijos subantarktinėse salose, Antarktidoje, Artimuosiuose Rytuose, JAV, Toreso sąsiaurio salose, Palmyros atole (šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje) ir Saliamono salose.

Jis tiesiogiai dalyvavo daugiau kaip 70-yje 12 rūšių perkėlimų, taip pat teikė konsultacijas ir pagalbą daugeliui kitų perkėlimo projektų Naujojoje Zelandijoje ir kitose šalyse. Jis taip pat yra keleto Naujosios Zelandijos paukščių rūšių (Hihi ir Kōkako) atkūrimo grupių, taip pat kito paukščio – Black Robin – patarėjų grupės ir IUCN Gamtosauginių Translokacijų specialistų grupės (IUCN Conservation Translocation Specialist Group) narys. Pagrindinis Kevino, kaip gamtosaugos mokslininko, tikslas – būti naudingam ir savo darbu, nesvarbu, ar tai būtų darbas lauke, ar prie rašomojo stalo, pasiekti reikšmingų pokyčių.

„Pirmą kartą apie meldinę nendrinukę sužinojau per Timo Birkheado paskaitą ir iš karto susižavėjau šia rūšimi. Aš turiu silpnybę paslaptingiems mažiems rudiems paukščiams! Kai susipažinau su Žymantu 2023 m. Tarptautinėje gamtosauginių perkėlimų konferencijoje (International Conservation Translocation Conference), mane nepaprastai sužavėjo BEF parengta reintrodukcijos programa. Prisijungimas prie Patariamosios mokslo tarybos suteikia puikią galimybę pasidalinti savo patirtimi, įgyta vykdant kitų rūšių atkūrimo programas, taip pat – sužinoti apie itin svarbius darbus Europoje“.

Jensas yra žuvų ekologijos ir ekologinės psichologijos profesorius Berlyno Humboldtų universitete ir taip pat Žuvų biologijos, žvejybos ir akvakultūros departamento vadovas Leibnico Gėlo vandens ekologijos ir vidaus vandenų žvejybos institute. Jo skyrius turi ilgalaikę patirtį ir įsipareigojimą atlikti eršketų perkėlimą (reintrodukciją arba translokaciją).

Šios veiklos tikslas – atkurti Atlantinio ir aštriašnipio eršketų populiaciją jų istoriniame arealo plote, daugiausia dėmesio skiriant Elbės ir Oderio upėms. Atliekant šiuos perkėlimus ypatingas dėmesys skiriamas vertinimo priemonių, kurios nustatytų buveinių tinkamumą, kūrimui bei gyvūnų auginimo sąlygų gerinimui siekiant padidinti žuvų išgyvamumą. Jensas prisijungė prie meldinių nendrinukių projekto Patariamosios mokslo tarybos dėl jo vertingos patirties perkeliant ne tik eršketus, bet ir neseniai išnykusį stuburinį gyvūną Oderio upės prieigose.

Ornitologas, mokslininkas, Gamtos tyrimų centro Paukščių ekologijos laboratorijos vadovas, vyresnysis mokslo darbuotojas.