Ką bendro turi pakelta šuns koja, fabrikas Naujojoje Vilnioje ir bobelė? 

Senelius, pievas šienaujančius dalgiu, greičiausiai esame matę kiekvienas. O ar žinojote, kad remiantis įvairiais archeologiniais duomenimis, dalgis Lietuvoje pradėtas naudoti greičiausiai dar I amžiuje? Ar teko girdėti, kas tos „litovkos“, kurių gamyba XIX amžiuje garsėjo mūsų sostinė? Kviečiame susipažinti su keliais istoriniais faktais, prieš liepos 31 d. vyksiantį Nacionalinį šienpjovių čempionatą.

 

Ne veltui apie dalgius sukurta ne viena daina – tai buvo vienas pagrindinių darbo įrankių. Dalgis arba dalgė naudotas įvairiems darbams. Pradžioje juo pjautas šienas, vėliau pradėta naudoti ir javų pjovimui. Įprastai dalgis laikytas vyrišku įrankiu, moterys labiau naudodavo pjautuvus. Rugiams pjauti dar naudota ir dalgelė – dalgio geležtė su trumpučiu kotu. 

Skirtingos dalgių rūšys 

Dalgiai įprastai skirstomi į kelis tipus. Europoje buvo paplitę trys – ilgesni ir trumpesni su dvejomis rankenėlėmis, bei dalgiai su viena rankena. Lietuvoje vyravo trys dalgių tipai: lanketas, glėbinis ir šunkojis. 

Šunkojis taip pavadintas dėl rankenos formos jį naudojant – ji būdavo sulenkta tarsi pakelta galinė šuns koja. Paprastai šunkojo dalgio koto ilgis siekdavo sulig pjovėjo kakta. 

Kaip skamba geras dalgis? 

Dalgio kotas paprastai buvo gaminamas iš skirtingos rūšies medienos, o geležtė – dažniausiai perkama parduotuvėse arba į miestelių turgus ar atlaidus atvažiavus perpirkliams. Iki XX a. neretai dalgiai buvo kaldinami kalvėse. 

Perkant dalgius būtinai buvo tikrinama dalgio kokybė – dalgis turėjo būti kietas. Kietumą tikrindavo braukiant peiliu ar pirštais per ašmenis, lenkiant arba skambinant. Ar dalgis geras, spręsdavo dauždami geležtę į akmenį arba suduodami per dalgį metaliniu daiktu ir klausydamiesi. Geras dalgis skamba ilgai ir aukštu tonu. 

Geriausius dalgius valstiečiai naudodavo šienui pjauti, prastesnius – javams, na o patys prasčiausi likdavo žirniams. 

Bobelės ir kūjukai 

Dalgiams plakti ir pustyti buvo naudojami įvairūs prietaisai. Štai kaimuose dalgiams plakti naudotas dvejopas (platus arba siauras) priekaliukas, kuris meiliai vadintas bobele (arba bobike, bobute, bobutėle).  

Dalgio plakimui naudotas plaktukas mažybiškai taip pat dar vadintas kūjaičiu, kūjeliu, kūjuku ir pan.). Tuos plaktukus valstiečiai saugodavo, juo nekaldavoi vinių ir neatlikdavo kitų darbų – kad nesugadintų paviršiaus. 

Na o dalgiui galąsti buvo naudojamos pūstyklės. Pradžioje akmeniniu ar lietu prietaisu buvo galandama, o mediniu padailinama ir sulyginama. Pustykles nešiodavosi už diržo, kelnių juosmes ar drobiniame arba odiniame kapšiuke, į kurį kartais įsipildavo smėlio ar vandens. 

Moderni dalgių šlovė 

XIX-XX a. dalgiai išplito visoje Lietuvoje. 1880 m. Naujojoje Vilnioje buvo pradėtas statyti fabrikas. Į jį buvo, pasikviesta 60 specialistų iš Austrijos ir pradėti gaminti modernios technologijos dalgiai, kurie iš esmės nėra pakitę iki šiol.  1886 m. jų jau buvo pagaminta apie milijonas. 

1905 m. fabrike jau dirbo 450 darbininkų, ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą būdavo pagaminama iki 3 mln. „litovkų“ (litovka Rusijoje buvo vadinamas dalgis). Šie dalgiai buvo laikomi itin kokybiškais, gaminami iš švediško plieno, o 1900 m. jie net buvo eksponuojami Paryžiaus pasaulinėje parodoje. 

Fabrikas veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Šiuo metu išlikusiuose istoriniuose pastatuose įsikūrusi kultūrinė erdvė, dirbtuvės, rūšinio alaus gamykla. 

Į čempionatą, vyksiantį liepos 31 d., šeštadienį, vis dar galite registruotis: https://bit.ly/375gjVh

 

 

 

No comments!

Write a review

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *